Praeitą savaitę atėjęs ir praėjęs mano Gimtadienis privertė eilinį kartą susimąstyt kodėl žmonės juos švenčia? Paklausta ar švęsiu Gimtadienį, atsakau retoriniu klausimu: „O kam?“. Po tokio atsakymo ne vieną ir ne du kartus esu girdėjusi tokius komplimentus, kaip: „Tu keista“, „Tu nenormali“. Taigi, taigi… Ačiū už komplimentus! Jūs net neįsivaizduojat kaip velniškai man gera būti „nenormaliai“ ir „keistai“!

Pradėkim nuo to, kad Gimtadienių aš tiesiog nemėgstu. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl jo nešvenčiu. Gimtadienis, viso labo paprasta, eilinė diena. Tik ji primena apie tai, kad prieš n metų, būtent šią dieną gimiau ir, kad praėjo dar vieni mano šūdini nuostabūs gyvenimo metai. Šią dieną mane aplanko savigrauža dėl to, kokia bjaurybė buvau, jog per tuos suknistus metus nesugebėjau pakeisti to, ką norėjau kardinaliai keisti. Tai ką čia švęst? Kad dar vieni gyvenimo metai nuėjo praktiškai…veltui? Na, tiek to. Aš gi OPTIMISTĖ. Dar tikrai bus laiko kažką keist, sugadint ir vėl pataisyt!

Daugeliui Gimtadienio šventimas asociuojasi su būriu draugų ar visų įmanomų giminaičių suvažiavimu vienoje vietoje. Būrio draugų aš neturiu, nes visą gyvenimą vadovavausi nuostata, kad kokybė>kiekybę. Tie patys pačiausi, žino, jog šios šventės švęsti nemėgstu. Su pastaraisiais be progos galiu pasidaryti malonius pasisedėjimus prie arbatos/kavos puodelio. O giminaičiai? Va su jais - sudėtingiau… Turbūt keletas iš jų niekada nesuvoks, kad man nebūtina švęsti, kad jausčiausi laimingesnė.

Pagrindinė priežastis, kodėl nematau prasmės švęsti gimtadienio yra ta, jog jo šventimas neišvengiamai reiškia išlaidas. Kad ir kur jis būtų švenčiamas – namie ar ne namie, tai vis tiek kainuoja pinigus. Užmuškit, apipilkit benzinu ir padekit mane, bet nematau prasmės sukišti šimtus ir tūkstančius į vieną dieną, kuri po 24 valandų praeis. Juk gyvenimas po jos teka savo vaga. Ir, mano nuomone, yra daug prasmingesnių būdų pinigų panaudojimui.

Ir paskutinė priežastį, kodėl nekenčiu Gimimo dienos - žmonės, kurie pasveikina, „nes reikia“. Ačiū Dievui Facebook‘o neturiu, bet užtenka ir Skype kontaktų. „Su Gimtadieniu :)“ - sako man žmogus, su kuriuo nebendravau pusmetį. Ar jis šią progą atsimintų be Skype‘o? Kažin ar jis atsimintų mano vardą, jei jis nebūtų užrašytas. Ką jau kalbėt apie Gimtadienį. O kur dar įvairūs pažįstami, kurie pasveikina „iš reikalo“. Už tokius sveikinimus blogiau gali būti tik tai, jog nepasveikina žmogus, iš kurio labiausiai ir laukiau sveikinimo (taip, taip, ir šitaip man būna).

Taigi, kaip aš „švenčiu“ Gimtadienį? Ogi niekaip. Tiesa, vakare artimieji suorganizuoja pasisėdėjima prie torčiuko ir šampano. Kol išgeriu antrą šampano taurę, kažkas pradeda kalbėti apie politiką ir apie tai koks blogis yra Kubilius.

Ar tikrai viskas yra taip blogai? Jokiu būdu. Man malonu gauti sveikinimus iš tų žmonių, kurie žinau, jog sveikina nuoširdžiai. Malonu, klausytis tetos ir tėčio filosofavimų apie gyvenimą ar net tą patį Kubilių. Per tiek metų jie dar nepabodo… Malonu, jog žinau, kad savo santaupas išleisiu ne vienos dienos/nakties pasilinkminimui, o kelionei į Ispaniją. Malonu, kai tėtis Gimtadienio išvakarėse pasako: „O man kovo 12 daug svarbesnė, nei kovo 11“. Galiausiai, smagu dienos pabaigoje atsisėsti prie kompiuterio ir atsakinėjant bereikšmius „Ačiū“ į bereikšminius „Sveikinu su Gimtadieniu“, klausytis mėgstamos muzikos ir nuskęsti arbatos puodelyje, kuriame plaukioja atsiminimai…

“Blew out the candles on the cake

Like everything’s a big mistake…”

Patiko (27)

Rodyk draugams