Prieblanda…

Sveiki.

Šiandien lyja. Klausausi Vivaldžio. Vakare greičiausiai eisiu į kapines. Kiekvienais metais einu. Metai po metų… Vis į tas pačias, nors jose nėra nieko artimo palaidota. Bet jose kvepia degančių žvakučių parafinu. Jose šilta ir tylu.

Šeštadienio naktį miriau iš juoko duše. Kaip senais gerais laikais. Tik tėtis truputį supyko. Che, che… Bet vis tiek buvo juokinga ir linksma.

O 4 valandą ryto jau bandžiau miegoti. Kokia kvailė buvau… Negaliu sau atleist ir turbūt niekada negalėsiu. Jei tik galėčiau atsakuti laiką nors pusmečiu atgal… Viskas būtų kitaip.

Žmonės elgiasi šūdinai. Atsibodo būti „gera drauge”, nuodėmklausia. Atsibodo būti tvartu, į kurį sukrečia visą mėšlą. Kodėl aš taip negaliu? Kodėl negaliu suverti visų savo šiukšlių kitiems? O kiti - lai kapstosi mano sąžinės sąvartynuose. Gal pasiseks ir atras ką nors gero? Pavyzdžiui - pateisinimą.

Vieną kartą per pasaruosius keturis metus, norėčiau sau leisti malonumą išsižliumbti ant peties žmogaus, kuris neklausinėtų „kodėl verki? Kas nutiko?” Bet turbūt net tokio žmogaus neturiu, niekada neturėjau ir neturėsiu. Gal taip net geriau.

Jausmas, kad viskas prasidėjo iš naujo… Tarsi užburtas ratas, į kurį vis grįžtu. Bet viskas baigsis jau greit. Ir tai verčia jaustis dar blogiau, nei jaučiausi bet kada iki šiol.

…po kojomis nukrito dar vienas gelsvas lapas.

Ir vėl ruduo. Toks jausmas, kad viskas aplink keitėsi, mainėsi, bėgo, skubėjo, o aš stovėjau toje pačioje vietoje, nejudėjau, nieko nejaučiau, nieko nepamenu, į mane niekas neatkreipdavo dėmesio; buvau tarsi pakelės stulpas. Bet buvo priešingai. Visame tame dalyvavau.

Bambukų arbata tiesiog bambukų… Prisiminimai nieko nebereiškia. Ir vėl, po didelio laiko tarpo aplankė absoliuti apatija tam, kas kažkada seniai buvo. Turbūt tai savotiška pabaiga.

…tik ne pabaiga tam, kas buvo neseniai.

Einant į stotelę norisi verkti. Vis dar dėl to paties. Tik stotelė nebe ta. Ir kelias link jos.

Akys krypsta į dangų. Kažkur šviečia saulė… Galbūt. Visi turime kažką bendro. Kaip tai keista…

Ragelį pakelia vis ne tas žmogus.  Įdomu kokią sąskaitą gausiu šį mėnesį?…

6:20h - blogas laikas. Bet jėgų atsikelti yra ir visad bus. Jėgų šaltinis, užmerkus akis, šypsosi tamsoje, kol pro vokus ir blakstienas ima brautis kambario prieblanda susimaišiusi su rudens ryto aušra.

Kiekvieną kartą atsiminus, ką turėčiau užmiršti, norisi trenkti galvą į sieną… Kaip norėčiau turėti turėti „delete” mygtuką. Ar bent jau nebūti tokia idiote. Galbūt viskas būtų kiek paprasčiau.

„Na taip, tai rimta.” Supratai?… Rimta! Nors ir elgiuosi nerimtai. Niekada nenorėjau būti rimta. Amžinas ir nepataisomas vaikas. Širdyje.

Jaučiuosi kaip viską praradęs ir tuo pačiu viską gavęs žmogus. Kartu negavęs nieko ir nepraradęs visko. Praradęs tai, ko niekada nėra turėjęs. Kokia ironija ir koks chaosas.

Kartais pagalvoju kas būtų, jei į vieną vietą grįžčiau po 70 metų (vau, kaip ilgai gyventi ruošiuosi, kažin ar neatsibos?). Kas joje būtų pasikeitę? Ar dar sutikčiau tuos pačius žmones? Ar pažinčiau juos? O gal jie būtų mirę? Nuo šitos minties norisi persipjauti venas. Kaip ir nuo minties, kad kai kurių nepamatysiu niekada, o jei ir pamatysiu, tai bus tik dar viena akimirka mano gyvenime, kuri prabėgs tarsi pro traukinio vagono langą.

Kokia likimo ironija (nors greičiau sarkazmas), kad laukiu nesulaukiu savaitgalio, kad galėčiau grįžti į namus, iš kurių taip norėjosi pabėgti.

Nesinori juokauti ir apsimetinėti, kad man viskas gerai. Ne velnio man negerai. Ir dėl to kaltas ne tik ruduo.

Aš esu gera.

Aš gerai mokiausi visus 12 metų: gerai rašiau interpretacijas, gerai skaičiuodavau, gerai spręsdavau uždavinius, gaudavau gerus atsakymus, gerai atlikdavau namų darbus, gerai braižau grafikus, ir žinoma, gaudavau tik gerus pažymius. Mane mokė geri mokytojai ir apskritai mokiausi geroje mokykloje. Kiekvienas suolo, kuriame sėdėdavau, atomas buvo geras. Skaitau geras knygas. Mano geriama arbata yra gero skonio ir kvapo. Šokoladas, kurį valgau yra geras. Jau vien tas faktas, kad AŠ jį valgau, daro jį geru. Net valgyti gaminu gerai: prisvilę karšti sumuštiniai ar suvirę makaronai – geri. Einu tik į geras kavines. Valgau gerą maistą. Geriu tik gerus gėrimus. Gera ir mano rankinė - joje visuomet rastumėt gerų daiktų. Žiūriu tik gerus filmus. Visi mano draugai yra geri. Jie jau savaime yra geri, nes jie MANO draugai. Tuo tarpu aš - gera draugė. Mano muilinė fotoaparatas yra geras. Telefonas – taip pat. Visos mano mintys yra nepaprastai geros ir išmintingos. Mano reputacija, beje, irgi gera. Klausau geras dainas. Man patinka gera muzika. Laikas, praleistas su manimi yra pats geriausias pasaulyje. Mano charakteris yra geras. Rašiklis - taip pat geras. Kompiuteris - geras. Klaviatūra, kaip jau turbūt spėjote, irgi yra gera. Kiekvienas žodis, sklindantis iš mano burnos, yra nenuginčijamas gėris. Apie mane galima kalbėti tik gerai arba…gerai. Geras ir mano rašomasis stalas. Geras žadintuvo garsas. Gera kosmetika. Mano daiktai - geriausi pasaulyje, geresnių niekur nerastumėt. Dar turiu gerą vėžliuką. Ant mano gerų kambario grindų drybso toks pats – geras – kilimas. Visi mano drabužiai – geri. Kaip, beje, ir batai bei papuošalai. Mano užrašų knygutė - gera. Net šis įrašas yra geras, kaip ir visas mano blog’as. Jį skaito tik tokie pat geri ir tobuli žmonės, kaip ir aš. Kiekvienas mano parašytas ar pasakytas žodis – geras. Turiu geras ausines. Turiu gerą atmintį. Aš tiesiog vaikščiojantis gėris. Akmenukas, kurį paspyriau eidama link gerų namų – geras, kadangi buvo paspirtas MANO geros kojos su geru batu. Net mano tualetinis popierius yra geras. AŠ, mane suprantys daiktai, žmonės, reiškiniai – tobuli. Kitaip niekada nebuvo ir nebus.

AŠ ESU GERA!

Tik jaučiuosi negerai. Ir man negera, dėl (per)gerai apie mane galvojančių, nes jaučiu, jog vieną gerą dieną gerai juos nuvilsiu…

Žmonės, kuriuos seniau pažinojau ar kurie buvo mano draugais, vieną dieną tiesiog…dingo iš mano gyvenimo. Praėjo daug laiko, bet tai nieko nekeičia…
Jų nebėra tarp mano skype kontaktų, o jei dar ir yra, tai tik neaktyvi registracija - senas draugystės likučio prisiminimas, kurio taip ir nepakyla ranka ištrinti. Mano telefono adresninėje nebėra taip gerai pažįstamų numerių. Numerių, kuriais siunčiau sms 2h nakties ir nesulaukdavau atsakymo: „Miegu. Netrukdyk”. Nebėra ilgų naktinių pokalbių. Su jais nebendrauja ar jų neatsimena mūsų bendri pažįstami. Nieko nebėra. Viskas kažkur pradingo. Toks jausmas, kad tų žmonių niekada net nebuvo, jie neegzistavo, o tarsi beformiai šešėliai praplaukė ir išnyko iš mano gyvenimo.
Išnyko laike, rutinoje, nukrito kartu su margais rudeniniais lapais, nutilo tarp dainų akordų, iškrito ašarų pavidalu ant pagalvės, ištikrpo kartu su snaige, šleptėlėjusia ant skruosto šaltą gruodžio popietę, nugrimzdo į praeitį. Juos ištrynė pernelyg didelis mano ego. Liko tik prisiminimai, kurie kaip ramybės nerandančios šmėklos klaidžioja širdyje, kartais pasivaidendamos galvoje ir išnykdamos biologijos 200n-ųjų metų egzaminų lapuose. Prisiminimai - tokie neapčiuopiami ir migloti, jog dažnai pradedu manyti, kad tų žmonių iš viso net nebuvo ir, kad jie tėra mano vaizduotės vaisius.
Kartais pagalvoju, kad galbūt dar įmanoma grąžinti tuos žmones į dabartį. Ir ši mintis verčia manyti, jog esu pamišėlė, gyvenanti Sudaužytų Iliuzijų šalyje. Vis dažniau susimąstau ir apie tai, jog turbūt nepasijausčiau laimingesnė, net jei jie vieną gražią dieną vėl atsirastų mano gyvenime. Nors šią akimirką atrodo, kad iki laimės tik šito ir trūksta…

And when the night falls in around me
I dont think ill make it through
I’ll use your light to guide the way
Cause all I think about is you

Klaidžiojant po prisiminimus, užeina noras, kad visas pasaulis nuo manęs atsiknistų bent vienai parai. Paliktų tik mane ir mano mintis, galvoje praplaukiančius šešėlius ir tuščią širdį. Kad visi dingtų iš mano gyvenimo 24 valandoms. Netgi tiek daug noriu? Juk viso labo tai - tik 86400 sekundžių…

Šį kartą - be įžangų. Tai, kas per vieną, gražią ketvirtadienio dieną mane nustebino:

Nr.1 Žmonės, kurie spokso. Ne šiaip sau žiūri ar atkreipia dėmesį, o įkyriai spokso. Situacija: įlipu į autobusą, laisvų vietų pasturgaliams padėti - daug, bet aš nesėdu, o atsirėmusi į autobuso duris, susikišusi rankas į kišenes, linguoju į muziką, kalančią mano ausinukuose. Ir kodėl atrodžiau tokia keista, jog kone visi, padėję savo „pavargusias” subines ant sėdynių sužiuro į mane ir spoksojo, kol išlipau ir nuėjau savais keliais? Na, žinoma, juk visi NORMALŪS žmonės atsisėda, kai yra laisvų vietų. Kitaip besielgiantys nusipelnė žvilgsnių, sakyte sakančių: „Ką tu čia darai, nesusispratėle?”.

Nr.2 Žmonės, jaučiantys alergiją „ausinuotam” jaunimui. O dar, neduok Dieve, iš ausinių sklinda garsesnė muzika… Bobulės ir devynis prakaitus braukiančios tetos su dideliais krepšiais - traukiasi kaip nuo maro, o kelios merginos su n „tinko” sluoksnių, nužvelgia nuo galvos iki kojų, pasišnabžda tarpusavyje, vėl nužvelgia žvilgsniu, sakančiu: „ką tu čia klausai? Susidegink”. Na, tarkim, alternative metal tikrai nėra tas muzikos žanras, kuris būtų populiarus tarp tuštučių, bet aš tokių veikėjų nenužvelgiu 10 kartų žvilgsniu, norinčiu užmušt, kai išgirstu jų ausyse besiardančią Lady Gagą ar dar blogiau - „69 danguje”. O gal jos pakraupo dėl mano pilkais ir juodais kvardratėliais „išmargino” puspalčio ar to, kad „tinko” ant mano veido nė su žiburiu nebūtų radusios ir pasišnabždėdamos apkalbėjo, kaip man dar toli iki to, kad atrodyčiau „kaip žmogus”?

Nr.3 Mieste vaikšto daug priekabiaujančių vyrukų ir vaikinų. Pastarieji nieko geriau nesugalvoja, kaip stovint parduotuvės eilėje aptarinėti šokoladinius zuikučius, kuriuos pirkau Vėlykoms močiutei ir seneliui arba nutaisę (smirk) snukelį informuoti apie tai, jog „Mes čia stovim”, tarsi man tai taip jau rūpėtų. O ką jau kalbėti apie į penktą dešimtį įkopusių diedulių, tinkančių man į tėvus, gašlius žvilgsnius ir „komplimentus”. Jei čia toks pavasario poveikis, tai pradedu gailėtis, kad taip ilgai jo laukiau…

Nr.4 Žmonės, kurie atsisėdę į mikriuko galą, siunčia vairuotojui pinigus per kitus žmones, vietoj to, kad patys pakletų savo, dažniausiai storas ir ne vieną dešimtį sveriančias, subines ir nueitų iki vairuotojo. O vienos moterikės būta tokios gudrios, jog ji man nuo dūšios patapšnojo per petį, kai klausydama muzikos negirdėjau prašymo siųsti pingius. Jei ir Jūs taip darot - rekomenduoju pakelti sėdynes patiems, nes Jūsų užpakalių nepanešimas iki vairuotojo, kitus keleivius gali paprasčiausiai erzinti. O jeigu bijot, kad žengiant keletą žingsnių iki mikriuko priekio, vairuotojas padarys kokį ekstrematų manevrą, didinantį adrenalino kiekį kraujyje - iš viso nevažinėkit šia transporto priemone.

Nr.5 Žaliuoti mėginantys krūmai ir medžiai nustebino gerąja prasme. Nors jie tai daro labai nedrąsiai, bet ore sklandantis pavasaris siunčia velniop drovumą ir paskutinius, mano taip nekenčiamos, žiemos padarinius greit likviduos.

Man liūdna. To kaltininkas - aiškus.

Atėjo pavasaris, o už lango vis dar pilka ir niūru. Ilgai taip bus. Man – ilgai. Visą amžinybę…

Gyvenu vasara. Ir praeitimi. Po, regis, ilgo laiko Ji vėl grįžo ir nepasitraukia. Valgo pusryčius, eina paskui iki autobusų stotelės, sėdi su manimi mokyklojos suole, skaito knygas, maigo kompiuterio klaviatūrą. Matau Ją už lango, matau veidrodyje, stalčiuose, šaligatvio trinkelėse, kai einu nudelbusi akis, nes nesiryžtu jų pakelti, bijodama pamatyti Praeitį praeivių veiduose, ji šmėžuoja biologijos kontroliniuose, užrašų knygelėje, laiptinėje, apsiniaukusiame ankstyvo pavasario danguje; girdžiu Ją dainose, kurias pradėjau klausyti po gerų dviejų metų pertraukos; girdžiu vėjyje, kuris tik ir taikosi nuplėšti kapišoną; užuodžiu bambukų arbatoje…

Senučių supynių, kurias aplankiau prieš 2 dienas, sunkiame ir spengiančiame girgždėjime aidi prisiminimai, mintys… Visos, kurios kartu girgždėjo ir mano galvoje. Kiekvieną vasaros vakarą, kai nelijo. Kiekvieną vakarą buvo šilta. Šilta širdyje, net jei ir pūtė visai nevasariškas vėjas.

Turbūt atėjo laikas. Atėjo akimirka, kai turiu susitaikyti su tuo, kad ir kaip toli bėgčiau, vis tiek grįšiu į tą patį pradinį tašką. O stovėdama jame šypsausi pro ašaras ir girdžiu kaip protas, o ne širdis man rėkte rėkia, kad esu sumauta bailė.

Man liūdna. Ir toks jausmas, kad niekada nebus kitaip…

Praeitą savaitę atėjęs ir praėjęs mano Gimtadienis privertė eilinį kartą susimąstyt kodėl žmonės juos švenčia? Paklausta ar švęsiu Gimtadienį, atsakau retoriniu klausimu: „O kam?“. Po tokio atsakymo ne vieną ir ne du kartus esu girdėjusi tokius komplimentus, kaip: „Tu keista“, „Tu nenormali“. Taigi, taigi… Ačiū už komplimentus! Jūs net neįsivaizduojat kaip velniškai man gera būti „nenormaliai“ ir „keistai“!

Pradėkim nuo to, kad Gimtadienių aš tiesiog nemėgstu. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl jo nešvenčiu. Gimtadienis, viso labo paprasta, eilinė diena. Tik ji primena apie tai, kad prieš n metų, būtent šią dieną gimiau ir, kad praėjo dar vieni mano šūdini nuostabūs gyvenimo metai. Šią dieną mane aplanko savigrauža dėl to, kokia bjaurybė buvau, jog per tuos suknistus metus nesugebėjau pakeisti to, ką norėjau kardinaliai keisti. Tai ką čia švęst? Kad dar vieni gyvenimo metai nuėjo praktiškai…veltui? Na, tiek to. Aš gi OPTIMISTĖ. Dar tikrai bus laiko kažką keist, sugadint ir vėl pataisyt!

Daugeliui Gimtadienio šventimas asociuojasi su būriu draugų ar visų įmanomų giminaičių suvažiavimu vienoje vietoje. Būrio draugų aš neturiu, nes visą gyvenimą vadovavausi nuostata, kad kokybė>kiekybę. Tie patys pačiausi, žino, jog šios šventės švęsti nemėgstu. Su pastaraisiais be progos galiu pasidaryti malonius pasisedėjimus prie arbatos/kavos puodelio. O giminaičiai? Va su jais - sudėtingiau… Turbūt keletas iš jų niekada nesuvoks, kad man nebūtina švęsti, kad jausčiausi laimingesnė.

Pagrindinė priežastis, kodėl nematau prasmės švęsti gimtadienio yra ta, jog jo šventimas neišvengiamai reiškia išlaidas. Kad ir kur jis būtų švenčiamas – namie ar ne namie, tai vis tiek kainuoja pinigus. Užmuškit, apipilkit benzinu ir padekit mane, bet nematau prasmės sukišti šimtus ir tūkstančius į vieną dieną, kuri po 24 valandų praeis. Juk gyvenimas po jos teka savo vaga. Ir, mano nuomone, yra daug prasmingesnių būdų pinigų panaudojimui.

Ir paskutinė priežastį, kodėl nekenčiu Gimimo dienos - žmonės, kurie pasveikina, „nes reikia“. Ačiū Dievui Facebook‘o neturiu, bet užtenka ir Skype kontaktų. „Su Gimtadieniu :)“ - sako man žmogus, su kuriuo nebendravau pusmetį. Ar jis šią progą atsimintų be Skype‘o? Kažin ar jis atsimintų mano vardą, jei jis nebūtų užrašytas. Ką jau kalbėt apie Gimtadienį. O kur dar įvairūs pažįstami, kurie pasveikina „iš reikalo“. Už tokius sveikinimus blogiau gali būti tik tai, jog nepasveikina žmogus, iš kurio labiausiai ir laukiau sveikinimo (taip, taip, ir šitaip man būna).

Taigi, kaip aš „švenčiu“ Gimtadienį? Ogi niekaip. Tiesa, vakare artimieji suorganizuoja pasisėdėjima prie torčiuko ir šampano. Kol išgeriu antrą šampano taurę, kažkas pradeda kalbėti apie politiką ir apie tai koks blogis yra Kubilius.

Ar tikrai viskas yra taip blogai? Jokiu būdu. Man malonu gauti sveikinimus iš tų žmonių, kurie žinau, jog sveikina nuoširdžiai. Malonu, klausytis tetos ir tėčio filosofavimų apie gyvenimą ar net tą patį Kubilių. Per tiek metų jie dar nepabodo… Malonu, jog žinau, kad savo santaupas išleisiu ne vienos dienos/nakties pasilinkminimui, o kelionei į Ispaniją. Malonu, kai tėtis Gimtadienio išvakarėse pasako: „O man kovo 12 daug svarbesnė, nei kovo 11“. Galiausiai, smagu dienos pabaigoje atsisėsti prie kompiuterio ir atsakinėjant bereikšmius „Ačiū“ į bereikšminius „Sveikinu su Gimtadieniu“, klausytis mėgstamos muzikos ir nuskęsti arbatos puodelyje, kuriame plaukioja atsiminimai…

“Blew out the candles on the cake

Like everything’s a big mistake…”

Kažkur, kažkada, kažkas pradėjo dar vieną blogo akciją, kuri nesulaikė didelio populiarumo. Ir tos akcijos-atrakcijos tikslas buvo atskleisti kokie velniai rangosi rankinėje. Tad, nors ir pavėluotai, bet prisidedu prie šios akcijos ir atskleidžiu savo tašikės turinį:

1. Turbūt iškart kyla klausimas kokį velnią mano rankinėje veikia kumštinės pirštinės, kurias visi normalūs žmonės nešioja prie minusinės temperatūros, ir tai tik tada, kai ji būna žemesnė nei -10? Atsakymas: pirštinės per ilgai užsibuvo mano rankinėje, dar nuo tada, kai už lango spaudė šaltukas. Tiesa, ir tada jų nenešiojau. Jos tiesiog buvo. Dėl šventos ramybės, taip sakant…

2. Piniginė (raudonas daikčiukas prie pirštinių).

3. Plaukų šepetys.

4. Du pakeliai vienkartinių nosinaičių.

5. “Ibumetinas”.

6. Raktai: du buto raktai, pašto dėžutės ir mokyklos spintelės.

7. Violetinis kvadratėlis tarp raktų ir “Ibumetino” - veidrodėlis.

8. Lupų balzamas ir blizgis.

9. Kramtomoji guma.

10. Knygų krūvelė: juodas aplankas, lietuvių ir matematikos sąsiuviniai, “Kūrybos studijos ir interpretacijos: Henrikas Radauskas”, chemijos vadovėlis.

11. Mobilūs telefonai.

12. Baltas daikčiukas šalia mobiliųjų telefonų - skaičiuotuvas.

13. Mp3 grotuvas.

14. Penalas (žalias).

15. Penalo turinys: atgyvena parkeris, kurį jau gėda išsitraukti, bet jis labai patogus, du mėlyni, vienas juodas, trys spalvoti rašikliai, 3 pieštukai, korektorius, 2 trintukai, kurių vienas - visiškai sudrožtas ir tik išvertusi penalą, jį atradau.

Tašikės nerodysiu, o tai dar ir Jūs užsinorėsit!

Internetas – virtuali erdvė, kurioje galima pasisemti žinių, sužinoti aktualias naujienas, susirasti naujų draugų, palaikyti bendravimą, ar tiesiog „prastumti“ laiką. Šiame įraše pakalbėsiu apie, mano manymu, opias problemas – besaikį interneto ir kompiuterio naudojimą jaunimo tarpe bei bendravimo kultūrą virtualioje erdvėje. Minėtos problemos tarpusavyje glaudžiai susiję, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai skirtingos. Tad kaip gi jos susiję ir kokių pasekmių gali turėti?

Pirmoji problema neregėtais mastais išplitusi tiek tarp vaikų, tiek tarp moksleivių ir paauglių, tiek tarp studentų, vidutinio amžiaus ar net senyvo amžiaus žmonių. Neverta net sakyti, kad nuo šios problemos labiausiai kenčia vaikai ir jaunuoliai. Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio kenkia akims, prastina laikyseną, silpnina stuburą; susitelkdami ties elektroniniu bendravimu, jaunuoliai praranda realaus bendravimo bei fizinio aktyvumo įgūdžius. Daromas neigiamas poveikis psichikai: internete gausu smurto bei pornografijos. Per daug įsijautę į žaidimus, kuriuose gausu anksčiau minėtų apraiškų, atitrūksta nuo realybės, naktimis sapnuoja košmarus, nebepastebi realaus gyvenimo pavojų, o pati realybė tampa „antraeile“ ir neįdomi, nes pačiu reikšmingiausiu tampa kompiuteris bei interneto platybės. Dėl to neretai nukenčia bendravimas su šeima ir draugais, kyla konfliktai, vaikas ar jaunuolis priešiškai nusiteikia prieš tuos, kurie stengiasi apriboti pamėgtą veiklą. O ką jau kalbėti apie tai, kaip suprastėja pažymiai bei pablogėja pažangumas mokykloje.

O dabar pakalbėkime apie vyresniuosius internautus. Yra (ir vis daugėja) žmonių, kurie nemokėdami etiškai, gerbdami kitus ir save, išreikšti savo mintis bei nuomonę, į pagalbą pasitelkia įvairios kilmės keiksmažodžius. Šie kultūriškai neišprusę asmenys, nesuprantantys elementaraus bendravimo etiketo, nori pasirodyti esą geresni ir viršesni už kitus savo pašnekovus, pateikti save kaip protingesnius, pažeminti oponentą, net nesuvokdami, jog žemina nebent tik save. Neretai įsižeidę kiti diskusijų dalyviai atsako tuo pačiu, sudarydami uždarą keiksmų ir blevyzgų ratą. Tokie veiksmai darko lietuvių kalbą, sukuria neigiamą įspūdį apie „lietuviškąjį“ internetą, menkina vaikų ir paauglių (kurie, beje, dažnai naršo forumuose ir pokalbių svetainėse) mandagaus bendravimo įgūdžius. Neretai jaunas žmogus, sudalyvavęs panašioje diskusijoje, analogiškai ima elgtis ir realiame gyvenime: negerbia savo bendraamžių, tėvų, mokytojų; mano, jog geriausias problemų ir ginčų sprendimo būdas – keiksmažodžių, blevyzgų ir purvo pylimas aplinkiniams. Jaunuoliai nebeturi savo pagrįstos, o ne keiksmažodžiais argumentuotos, nuomonės ir nemoka jos tinkamai pateikti ne vien virtualioje erdvėje.

Ir pabaigai, pasvarstykim kas nutinka, kai nuo kompiuterinių/naršyklinių žaidimų atsitraukti negalintis paauglys, virtualioje erdvėje susiduria su „iškalbiuoju“ internetiniu komentatoriumi ar diskusijų dalyviu. Toks jaunuolis tampa ne tik antroje pastraipoje minėta kompiuterio „auka“, bet dar ir autoritetu laiko „kietuolį“ internautą, kuris atrodo tikras „šaunuolis“. Juk vaiko akimis dažniausiai „nugalintis“ atrodo šaunesnis, įdomesnis, nesvarbu kokiomis priemonėmis ta „pergalė“ pasiekiama.

Taigi iš pirmo žvilgsnio nekaltas vaikų/paauglių laisvalaikio leidimas prie kompiuterio gali tapti ne tik netinkamo bendravimo realybėje, suprastėjusios sveikatos ar pažangumo mokymo įstaigoje problema. Kompiuterio „išauklėtas“ jaunuolis gali negebėti adaptuotis pilnaverčiame socialiniame gyvenime. Kokias pasėkmes tai sukelia, aiškinti, manau, net neverta.

Šiame įraše pakalbėsiu apie žmones, kuriuos kadaise pažinojau, kurių nepažįstu, bet matau kasdien, kurie man buvo mieli ir brangūs, kurių nekenčiau ir apie tuos, kuriuos praradau… O tokiam įrašui įkvėpė lipant laiptais iš 4 aukšto, prie vieno buto durų pamatyta maža mergaitė, kuri laikė rankelėse lėlę. Jos mama, tuo tarpu, rakino duris. Ir visiškai netikėtai prisiminiau savo palatos kaimynę – mergaitę, su kuria prieš 9 ar 10 metų gulėjome ligoninėje ir gydėmės bronchitus.

Dovydė – toks buvo mergaitės, mano palatos kaimynės vardas. Toje ligoninėje mes gulėjome maždaug pustrečio mėnesio. Man tuo metu buvo 8 metai. Ji, regis, buvo mano bendraamžė. Susidraugavome vos per keletą dienų. Ji buvo vienas tų laaaaabai mielų žmonių, kuriuos man buvo lemta sutikti. Dovydės šeima buvo mažų mažiausiai nenormali. Tėvai išsiskyrę, kažkokiu būdu praradę butą… Mergaitė nekentė savo mamos, nes toji nekentė savosios, o Dovydė labai mylėjo močiutę. Tad atėjus mamai, ji praktiškai ignoruodavo pastarąją. Na, o be viso kito sėdėdavome Dovydės lovoje, žaisdavom su lėlėmis (tada ji visad nusičiupdavo gražiausią, o aš pykdavau, bet tik po kurio laiko supratau, kad turėdama sumautą gyvenimą, ji norėjo turėti jį gražų bent jau žaidimų pasaulyje), spalvindavom knygeles ir pavydėjom gretimoje palatoje gulinčiai vyresnei mergičkai, kuri spalvindavo gražiau nei mes. Iš ligoninės Dovydę išrašė pirmą. Tiesa, tada pirmą ir paskutinį kartą nenorėjau iš jos išvažiuot. Su Dovyde gerai pažliumbusios atsisveikinome ir apsikeitėme numeriais. Tiesa, ji gyveno kažkokiame viešbutyje. Prie telefono, vieno iš jos idiotų giminių nurodymu, jos nepakviesdavo. Tad daugiau jos nebemačiau ir nebegirdėjau.

Kitas, žmogus, kurio negalėčiau nepaminėti, buvo pradinių klasių mokytoja. Nors tai žmogus, kuris išmokė mane rašyti pirmąsias raides, skaityti, skaičiuoti ir kt., bet apie ją, deja, nieko gero pasakyti negalėčiau. Tada ji atrodė labai miela ir gera – visada besišypsanti, linksma, niekuomet be reikalo nebaranti vaikų, visiems draugiška (tiek vaikams, tiek jų tėvams), gero humoro jausmo, žodžiu, mano tuo metu vaikiškomis akimis - „teigiama veikėja“. Tik pakankamai suaugusi supratau, kad plati jos šypsena, kurią ji demonstruodavo visur ir visiems – kaukė, dengianti tikrąjį veidą… Nuoširdumo joje irgi nebūta. Tai buvo per daug savimi pasitikintis, kritikos nepriimantis žmogus, trypiantis savo kelyje viską, kas tik pastodavo kelią. Vienintelis jos teigiamas bruožas tas, kad ji mylėjo vaikus. Tai buvo akivaizdu ir nenuginčijama.

Dar vienas, labai mielas žmogutis iš tolimos mano praeities irgi susijęs su pradine mokykla. Tai klasiokė Janytė. Buvom tiesiog neišskiriamos draugės (tiek suolo, tiek ne suolo). Ji buvo lašas medaus deguto statinėje (taip, taip, šis posakis specialiai turėjo skambėti „iš kito galo“), kadangi mano klasė buvo gan nedraugiška. Pamenu, Janytė nuolat sirgdavo sloga. Tas balsas „per nosį“ būdavo toks keistai juokingas ir mielas… Kai jos nebūdavo klasėje, sėdėdavau su „moksliuku“, kuris iš visų testų gaudavo saulytes – tuometinį aukščiausią vertinimą. O kai ji grįždavo – pirmomis dienomis tiek plepėdavom, kad mokytoja mane pasodindavo su minėtu „moksliuku“, kuris kartą man nedavė savo knygos (apie kažką…), kurioje buvo daug spalvotų piešinių. :} Janytę iš mokyklos visada paimdavo močiutė, kuri buvo be galo kalbi moteriškė. Tuomet aš, Janytė, jos močiutė ir mano mama (kuri mane pasiimdavo), eidavom gatvėmis tol, kol Janytei reikėdavo pasukti į priešingą pusę. Mūsų draugystė baigėsi kartu su 4 klasės baigimu, kadangi perėjome į skirtingas mokyklas. Janytės tėvai ir močiutė labai prieštaringai vertino vaikus, su „prabangiais žaisliukais“. Tad tiek Janytė, tiek jos senelė kreivai žiūrėjo į mano NOKIA3310, kuris tuo metu mano mokykloje buvo kone prabanga (dabar tai taip juokingai skamba…). Kadangi mano pradinių klasių draugė neturėjo nei mobilaus telefono, nei tuo labiau kompiuterio, o namuose, regis, net nebuvo įvestas telefonas, - ryšiai nutrūko. Tiesa, būtų labai įdomu ją sutikti dabar. Turbūt jau ir nebepažinčiau…

Dar vienas įdomus žmogus, kurį sutikau gyvenime buvo pažįstamas (o gal draugas… Dabar jau net nebežinau kaip jį pavadinti), kurio praktiškai taip ir neteko pažinti artimiau. Nors visas bendravimas buvo dangstomas keistomis paslaptimis, o mano noras padoriai bendrauti – tebuvo vien mano noru, bendravimas nutrūko po gerų 2 metų pilstymo iš tuščio į kiaurą, kai prasidėjo žaidimas „apsimesiu, kad nenoriu kalbėtis“. Nepaisant to žmogaus keistenybių, jis buvo savotiškai įdomus ir mielas bei turėjo ir gerų savybių. Berašant šią pastraipą pasidarė net smalsu, kaip gi jam sekasi, kaip gyvena, ką veikia? Nors šių atsakymų net ir bendraudama nesulaukdavau… O gal net ir nenusipelniau sulaukti? Juk šiaip ar taip, buvau šūdina draugė.

Toliau – du mokytojai, kuriuos matau kiekvieną dieną savo mokykloje, o vienas jų – dar ir dėsto man. Pirmas jų – fizikas. Jau pirmus metus, kai prasidėjo fizika, žinojau, kad būdama vienuoliktoke jos atsisakysiu. Kodėl? Pirma priežastis – fizika man būdavo visiškai neįdomi. Nesimokydavau nė velnio. Viso labo perskaitydavau užrašus prieš kontrolinį ir eidavau tikėdamasi sėkmės. Ir jos sulaukdavau! Tai buvo vienintelis dalykas, kurio visiškai nemokėdama ir nesuprasdama, mokiausi gerai. O va mokytojas – gerulis žmogelis. Labai jau nepatikau aš jam. Jis man ir pažymius mažindavo, ir kontrolinius duodavo su olimpiadinėmis užduotimis (nors kiti klasiokai gaudavo „vadovėlinius“ variantus). Tiesa, mokytojui kantrybė galutinai trūko, kai ir olimpiadinius uždavinius išspręsdavau gerai. Pykausi su juo. Oi, pykausi. Vėliau, jis persigalvojo ir nusprendė, kad be reikalo mane skriaudė. Tiesa, aš nepersigalvojau. Man ir toliau nebuvo įdomi nei fizika, nei jo pamokos. Baigusi dešimt klasių – nepasirinkau fizikos. Dabar kartais sutinku jį koridoriuje. Viena mergina mokykloje gal rimtai, gal juokais pastebėjo: „Jis kai sveikinasi su tavim, tai į papus spokso…“. O kur jam, žmogeliui, spoksot belieka? Į akis žiūrėti, matyt, gėda.

O dabar - antrasis „mokytojas“ (ką jis dėsto nusprendžiau neminėti)… Nekalbėsiu apie tai, kiek jis tyčiojosi iš manęs ir kitų mano klasiokų, nekalbėsiu ir apie tai, kad pažymius rašo neaišku už ką, neaišku kaip vertina ir dar neaiškiau – kur dingdavo gauti teigiami pažymiai, nes jie taip ir nebuvo įrašomi. Žmogus humoro nebeskiria nuo ištisų nusišnekėjimų ir pašaipų. Bet ne, aš nesiskųsiu netgi dėl to, kiek kartų dėl visiško beviltiškumo buvau verkusi mokyklos tualete dėl šio žmogaus „pokštų“. Tomis valandomis tualeto kabinoje, kai susukdavau mažiausiai ruloną popieriaus (vienkartinių nosinių, kurias nešiojuosi rankinėje paprasčiausiai neužtekdavo), prisiekiau, kad ateis laikas kada ir jis verks nuo manęs. Ir dabar, kai jau ateina laikas atpildui, man darosi to žmogelio gaila. Nors žinau, kad jis šio jausmo niekada nejautė nei man, nei kitiems mokiniams. Ko gero, mano „keršto akcija“, taip ir liks neįgyvendinta.

Tai tik maža dalis žmonių, kuriuos teko pažinti. Neskelbtino dalyko „mokytojas“ manęs taip ir neišmokė nieko naudingo, kas liečia jo pamoką, fizikas – neįkvėpė meilės fizikai, „paslaptingasis draugas“ taip ir netapo draugu, o vaikystėje sutiktų žmonių tada nesupratau iki galo, bet jie visi mane privertė apie daug ką susimąstyti ir išmokti svarbias gyvenimo pamokas.